Riešinės (wrist bands)- ant rankos riešo maunami megzti, dailiai siuvinėti rankogaliai. Iš pradžių riešines ir moterys, ir vyrai nešiojo dėl praktiškų sumetimų: tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno. Tad riešines lietuviai dėvėdavo rudenį ir žiemą – kad nešaltų rankų. Tai labai praktiška aprangos detalė. Jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius. Šie, apmauti riešinėmis, ne taip greitai susitepdavo, taigi marškinius reikėdavo rečiau skalbti.
Riešes XX amžiaus pirmoje pusėje išstūmė pirštinės su ilgais riešais, siaurėjo rūbų rankovės. Lietuviai taip pat nustojo nešioti riešes, tačiau apsisukus laiko ratui, riešės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis. Spalvingos ir puošnios riešinės šiuo metu nešiojamos ne tik su tautiniais kostiumais per tradicines šventes. Vis dažniau kaip originalią aprangos detalę riešines renkasi jaunimas, moterys jas prisiderina prie savo aprangos – spalvingos riešės įspūdingai ir originaliai atrodo užmautos ant baltų marškinių.
Numegzti karoliais puoštas riešines gan sudėtinga. Riešinė karoliukais nesiuvinėjama – karoliukai į ją įmezgami. Tam reikia specialios adatos. Karolius reikia suverti ant plono siūlo, kuris priklijuojamas prie vilnonio siūlo, ir mezgant karoliukai yra pristumiami. Mezgama vilnoniais siūlais tam, kad riešinės būtų šiltos ir elastingos – kad jas būtų galima lengvai užmauti ant riešo.
O štai keletas mano gamintų riešinių:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą