Nevykęs vakaras

Mezgiau rankinuką sau ir gerokai didesnį, o gavosi .... :)



O viskas buvo taip. Nusimezgiau sau gražutį žieminį rankinuką su pynėmis, įmečiau jį į skalbimo mašiną, kad truputėlį susiveltų ir įgautų formą, ir išėjau į kirpyklą... grįžusi skalbimo mašinos būgne radau mažyti daiktą :) Buvau suplanavusi jam gražų spalvotą pamušalą pasiūti, o užsegimui padekupažuoti didelę medinę sagą. Bet, kaip paskutiniu metu man labai dažnai pasitaiko, gavosi viskas ne pagal planą. Teko truputėlį patrumpinti rankeną ir užsegimui įkalti džinsų atsarginę kniedę. Taigi, žieminių rankinuku dabar džiaugiasi mažoji princesė, o ne jos mama.





Taigi, vakaras buvo tikrai nevykęs: mane nukirpo gerokai per trumpai, rankinukas nepavyko ir dar buvo keletas smulkių nesklandumų. Bet reikia bandyti įžvelgti ir šviesiąją viso to pusę: 1. Radau naują vilnos vėlimo būdą (kam vargti veliant viską rankomis, jei galima nusimegzt tai ką nori, tik gerokai didesnį ir mest į skalbimo mašiną, rezultatas toks, kad mezginio požymių visai nelieka) ir 2. Pradžiuginau vaiką.
Smagu, kad mano pamaiva auga tikra moteris, rankinuk7 jai niekada ne per daug :)

Mažoji stiliaga 3

Visai buvau pamiršusi šį sarafanėlį, pasiuvau jį dar Lietuvoje, bet tik dabar prisiminiau, kad taip jo ir neparodžiau. Taigi, jūsų teismui paskutinis mano rankų darbas iki paliekant sušalusį Vilnių. Teisingiau paskutinis darbas buvo Žirnio kostiumas vienam berniukui rudenėlio šventei, tačiau, kad ir kaip man gaila, bet pradanginau šito šedevro nuotraukas, tad ... Bet bent šitas darbas dar liko, tad rodausi.



Įkvėpimas kilo pamačius medžiagytę, ji man taip patiko, kad pirma pirkau ją, o tik tada galvojau ką iš jos darysiu. Tada pasiknaisiojusi likučių sandėlyje, radau idealiai prie jos tinkančių siūlų, kažkada turėjau nusimezgusi iš tokių megztuką (labai labai labai seniai). Iš šių siūlų išėjo megztos kišenės ir apykaklės apvadukas. Norėjau taip pat apdyksniuoti dar ir rankų iškirpimus, bet ... siūlų nebeliko :)




O čia ir manekenės demonstracija. Deja, viena pozuoti ji atsisakė :)

Kur gyvena žaislai?

Atsakymas: pas tvarkingus vaikus žaislai, kai su jais nežaidžiama, gyvena žaislų dėžėse. Tikriausiai, kaip ir pas daugelį, mūsų namuose šitų gyventojų kalnai ir jie mėtosi visuose kampuose ir niekas kitas apart mamos vakarais jų nesudeda ten kur reikia :) Bet gi negali nustoti stengtis rodyti teisingo pavyzdžio, taip, kad aš ir toliau taip darysiu, kol ateis tokia diena, kai ir kažkas kitas tai atliks. O kol tai darau aš, tai norisi, kad ir tos dėžės būtų kokios tai gražesnės, linksmesnės ir derėtų prie savo turinio. Naiviai tikiuosi, kad ir mažąjai, kai ūgtels, bus ne tas pats į ką juos dėti.




Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, turime naujas žaislų dėžes, teisingiau medžiaginius krepšius. Linksma išorinė mežiagytė, sinteponas, vienspalvis pamušalas, kelios siūlės ir vualia.... dar rankenas pamiršau , o jos skirtos tam, kad būtų lengviau ir smagiau visa turta po namus tampyti ir mėtyti kur papuolė.

Beeeee

Mūsų gyvenimėlis radikaliai pasikeitė, jau savaitė kaip mažoji princesė miega savo kambaryje didelėje lovoje. Mano nuostabai jai tai nesukėlė jokio diskomforto, mums aišku irgi :) Kartais, aišku, pasitaiko visko, atbega naktį pas mus ir patyliukais krausto stalčius tamsoje ar kaip kitaip nustebina. Tačiau ne apie tai susiruošiau papasakot.
Naujai lovai reikalinga linksma nauja patalynė,kad sapnai būtų mielesni. Taigi teko traukt siuvimo mašiną iš spintos. Dabar mažoji prieš užmigdama krapštinėja avinėlius ir juos šnekina "be beee" (jei kam neaišku, taip šneka avytės:) ).
Štai mūsų naujoji beee miego karalystė (žalia praktiška paklodė su guma, rožinė pagalvėlė, pilkšva antklodėlė ir visur tie patys beeeeee).





SALDŽIŲ SAPNŲ (Beeeeee)

Baibokai kruopų pilvukais

Neriuosi iš kailio nuo mažosios gimimo, neskaitant, kad turi kalnus pirktinių žaislų, tai dar ir pati meistrauju jai vis ką naujo, tačiau jos nedomina mano "šedevrai". Labai savimeiles neužgauna, nes ji nemėgsta ne tik mano gamintų žaislų, bet ir jokių konstruktorių ar kitokių lavinamų jų ir vaizduote skatinančių žaislų. Pasiklausau kaip kitų vaikai žaidžia ir tik dar karteli įsitikinu, kad visi mes skirtingi, ir tai, matyt, nevisada auklėjimo pasekmė :) maniskei patys geriausi žaislai yra tie, kurie pamėgžioja suaugusių gyvenima, tai: viena lėlė, kuri amzinai turi būti nuoga, žaisliniai puodeliai, šsaukšteliai, mobilus telefonas, kompiuteris ir t.t., visa kita nereikalinga.
Nereikalingi ir nauji baibokai. Paskutinius porą mėnesių Vilniuje lankėme nuostabią mokyklėlę, kurios čia mums labai trūksta, ir ten vaikai žaizdavo įvairius žaidimus su eilėraštukais apie blynų kepimą ir pan. Pagalbinė priemonė jiems dažnai būdavo drobiniai maišeliai viduje pripilti įvairių kruopų. Ten su vaikų kompanija ji mielai žaizdavo ir namo grįžusi bandydavo visą tai kartoti. Pagaliau prisiruošiau pasiūti jai tuos maišelius, kad galėtumėme ir toliau žaisti bent namie, nes mokyklėlė liko toli toli. Internete radau dar daugybę įdomių idėjų, tad mūsų maišeliai gavosi spalvoti, skirtingų formų, su skirtingų nuotaikų veidukais ir skirtingu pilvelių turiniu (vienas “prisivalgė” pupelių, kitas grikių, o trečias ryžių)- tik lavinkis :) Siuvau rankomis iš fliso (sintetinio veltinio), siuvinėjau, ieškojau iš ko padaryti akis, kad ir jas galima būtų čiupinėti ir tampyti, žodžiu dariau, kaip visada, viską iš širdies, bet … jie buvo įdomūs tik kokį pusvalandį, o dabar užėmė vietą tik karts nuo karto prisimenamų žaislų dėžėje.




Eilinį kartą pažadėjau sau, kad daugiau jokių baibokų nebedarysiu, bet vis užeina noras pasiterlioti ir kuo nors pradžiuginti vaiką, tad manau, kad dar ne kartą teks nusivilti mano gamintų žaislų nereikalingumu, nes esu tvirtai įsitikinusi, kad vistiek juos darysiu. Matyt man tikrai kažkas negerai su galva :D :D

Skanaus

Sakoma, kad maisto skonį lemia ne vien receptas, prieskoniai ir virejas, tačiau ir kaip tas maistas patiektas, kokioje aplinkoje ir su kokia kompanija valgomas. Taigi ir aš nusprendžiau, kad noriu skanesniu pusryčių, pietų ir vakarienių. Pirmiausiai, tai buvo senas įprotis, pasitiesti staltiesėlę po lėkšte valgant, ir praktiška, ir smagiau. Tačiau čia, Tbilisyje, neradau gražių staltiesėlių, tada nusprendžiau jas paprasčiausiai pasisiūti, bet kol prisiruošiau, labai užsinorėjau kažko su tautiniais motyvais, kas primintų Lietuvą, o kas gali būti labiau lietuviška, jei ne lininės servetėlės su apnertais krašteliais.

Tačiau liną pasirinkau spalvotą, nors turiu ir tradicinio, bet spalvos - smagu, o kai smagu ir maistas skanesnis.



Sugalvojau visas keturias servetėles apnerti šiek tiek skirtingai, susiradau vieną motyvą ir iš jo padariau keturis skirtingus.

SKANAUS :)

.