Mažoji balerina ir jos naujasis tutu

Mūsų mažoji jau antrą mėnesį kasdieną žiūri filmuką "Pašok kartu su Teletabiais", tad tik ištarus žodį "sijonėlis" pradeda šokti :) Next'e nužiūrėjau belerinos sijonėlį, tačiau sulaukus išpardavimų šito gėrio nebeliko. Buvau pažadėjusi kalėdoms sijonėlį ir nors princesė dar tokio amžiaus, kad nelabai ji tuos mano pažadus prisimintų, tačiau pažadai yra pažadai, juos reikia tesėti. Taigi, pasitarusi su viena auksaranke drauge ir panaršiusi internete ėmiausi darbo. Pirmiausia teko važiuoti į turgų paprasčiausio, pigiausio užuolaidinio tiulio. Pirkau tris skirtingos spalvos gabalus po pusę metro, medžiagos plotis 3m. Beveik visą ir sunaudojau, liko labai nedaug. Jei kas sugalvosite tokį patį pasidaryti, tai dar prireiks juostelės juosmeniui, nors aš naudojau gumą. Ir viskas, daugiau reikia žirklių ir valandos darbo.
Tiesa, pirmuosias juosteles aš plėšiau, po to pabandžiau karpyti, taip pasirodė daug paprasčiau ir greičiau. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad norint geresnio rezultato reikėtų plėšyti, nes taip tiulio krašteliai iškart gražiai nurykšta, o karpant dar ilgai po kiekvieno pasistaipymo su sijonėliu namų grindys bus pilnos nubyrėjusių siūlelių.
Taigi, darbo, kaip jau minėjau, labai nedaug, siūti nereikia nieko. Įsiveskite į Yourtube "How to make tutu" ir gausite tiek puikios vaizdinės medžiagos, kad be vargo galėsite pačios papuošti savo princeses. Tiulis ir šiaip nebrangus, man sijonelio savikaina gavosi apie 20 litų, o gi galima ir namuose rasti kokią seną užuolaidą ar nubėhus iki artimiausio secandhand'o nusipirkti gabalą kokios nuostabios užuolaidos, taip šitas sijonėlis nekainuotų beveik nieko, o džiaugsmo mažosioms princesėms-balerinoms labai daug.
Jei trumpai, gal ir nelabai aiškiai, procesas štai toks:
Jeigu nuspresite, kaip aš, karpyti, tai susilankstote medžiagą, kad nereikėtų kirpti per visą plotį, ir susikarpote norimo pločio juosteles.



Prisikarpote (prisiplėšote) daugybę juostelių ir belieka jas surišti ant juostelės ar gumos.





Valanda darbo ir po namus laksto laiminga balerina.

Mezginiai mezginukai

Su praėjusiomis šventėmis visus.

Labai ilgai neprisiruošiau įdėti šių savo rankdarbiukų, spėjome šias sukneles ir kaip reikiant panešioti. Bet geriau vėliau, nei niekada, berods taip sakoma :)
Mūsų šeimynėlės gyvenimas Gruzijoje po trupinėlį įsivažiuoja į normalų ritmą, tad tikiuosi ir čia gims naujų darbų, bent jau įdėju turiu daug, lieka tik surasti laiko jų įgyvendinimui.
Taigi, dalinuosi suknelėmis, mezgiau vieną iš fantazijos, kitą, raudonąją, žiūrėdama į nuotrauką rasta internete, bandziau suprasti kaip viską įgyvendinti, ar pavyko spręsti jums, pati rezultatu labai patenkinta :)
Tiesa, nuotraukos nėra pačios tinkamiausios pademinstruoti suknekes, tačiau mažasis modeliukas labai jau nebenori pozuoti.

Naujosios draugės

Viena iš šių lėlyčių buvo panaudota kaip dovanėlės "kaspinas" vienos mergaitės pirmojo tortadienio proga

Kėdutė su skylute iš mūsų vaikystės

Ar dar prisimenate kėdutę su skylute iš vaikystės, po ja dėdavosi naktipuodis, ir „kakoti“ galėdavome lyg ant sostų? :) Tie kurie patyrė tarybinės vaikystės džiaugsmus, tikriausiai, visi tokias turėjo.
Tai va, močiutės palėpėje radome apipelyjusę, suskeldėjusiu laku, voratinkliais apaugusią tokią kėdutę, ant kurios daugiau nei prieš 30 metų sėdėjo ir „kakojo“ mūsų mažosios tėtis. Vėliau ja, aišku, naudojosi jo brolis, sesutė ir tikriausiai dar ne vienas bamblys. O dabar ją radome mes, ir pagalvojome, kad būtų smagu ir mums ją panaudoti pagal paskirtį. Tačiau nušveitus pelėsius ir visus kitus „lobius“ jos dalys pasidarė per plonos, surinkus visas į krūvą, kėdutė sugriuvo kaip kortų namelis. Mat ji padaryta kaip konstruktorius, susineria ir tiek, jokių vinukų ar kitokių tvirtinimo detalių. Ilgai svarsčiusi radau išeitį, iš OSB plokštės išpjovėme sėdimąją dalį, tik dabar jau be skylės per vidurį, ir to užteko, krėsliukas puikiai susirinko ir stabiliai stovi. O jau tada smagioji dalis: dažai, servetėlės, lakas ... fantazija... Ir štai turime naują baldą, beje, spalviškai derantį prie svetainės :) Gaila, kad nenufotografavau kėdutės – baisuoklės prieš atliekant jai plastinę operaciją, kitaip to nepavadinsi, nes ji tikrai buvo prikelta naujam gyvenimui, buvom net suabejoję ar verta ją betvarkyti. Bet pasirodo gerai, kad nenuleidau rankų ir labai smagu, kad mažajai naujas baldas
labai patinka, sėdi pati, sėdi jos draugai meškinai ir lėlės, o kai pradeda rodyti Teletabius, pati atsineša krėsliuką, pasako sau „sėst“ ir išdidžiai pasitempusi įsitaiso kino seansui.

Dryžuota vaikystė

Prieš maždaug pusantrų metų, dar belaukdama savo mažojo stebūkliuko nusprendžiau imtis seniai pamiršto vašelio. Labai norėjosi mažosios kraitelyje turėti ir kazka daryta savo rankomis, o kadangi 100 procentu nebuvau tikra ka turėsiu, tai reikėjo kažko neutralaus. Buvo nuspresta – bus apklotėlis. Įpusėjusi jį, pasigailėjau, kad ėmiausi vašelio, o ne virbalų, nes darbas pasirodė ilgas ir “užknisantis”. Laikas spaudė, norėjosi baigti laiku, tad apsišarvavusi kantrybe nėriau, nėriau… nėriau ir – nespėjau. Sako, kad vaikiukai ateina tik tada, kai baigi visus darbus – nesąmonė  aš visų nespėjau pabaigt, nors is visų suplanuotų, tai buvo vienintelis nebaigtas. Po to nauji atradimai, vargai, džiaugsmai ir užklotėlis buvo baigtas tik vasaros pabaigoje, kai mažajai princesei buvo jau pora mėnesiukų, bet svarbiausia, kad pabaigiau.
Kažkaip netyčia apsižiūrėjusi pastebėjau, kad pas mus labai daug mažosios daiktų su žirafomis, matyt 2009 vasarą jų užvežė į Lietuvą, tai pamasčiau, kad dar viena nepakenks, o ir užklotėlis bus linksmesnis, tad pasiėmusi veltinio ant dryžuotojo apklotėlio apgyvendinau ir šiltą vilnonę lietuvišką žirafą.
Siūlų, kaip visada, arba pritrūksta, arba lieka, tai šykart liko gerokai, tad po metų sugalvojau juos sunaudoti, taip atsirado ir dryžuotas sarafaniukas, vėlgi nertas vašeliu, ko tais aš jį pradėjau mėgt. Ant jo apsigyveno vilnonis katinukas, tik jau pati nebesivarginau jo velt, iškirpau iš “flico” visas reikiamas detales ir susiuvau į krūvą, taip paprasčiau.
Bet, žinokit, siūlų vistiek dar liko, tai dar po metų galima bus papildyti dryžiukų kolekciją … o gal paliksiu sarafanui, mat jį nunėriau taip, kad jis galėtų augti kartu su savininke, reikia tik danerti apačioje vis po kelias eilutes. Aš vaikystėje tokį sijonuką turėjau, mama vis pailgindavo ir nešiojau jį tol, kol iš pločio tilpau, ir labai labai jį mėgau, dar dabar prisimenu žaliai raudonas . Gal ir mano princesė kadanors su nostalgija prisimins savo dryžuotą vaikystę.

Mažoji stiliaga 2

Ir vėl įkvėpimas iš MUKU

Krikštynoms besiruošiant

Vaiko krikštynos – prasmingas ir svarbus šeimos įvykis, todėl nenuostabu, kad besiruošiant šiai šventei, tėveliams, na gal dažniausiai tik mamytėms :) , iškyla daug klausimų. Visos šeimos svajoja, kad ši diena taptų įsimintina ir išskirtine, aš buvau neišimtis,todėl pradėjau domėtis senaisiais papročiais ir t.t. Šiaip, jeigu jau kalbėti apie lietuviškas krikštynų tradicijas, tai rūbeliai yra krikšto mamos rūpestis, bet aš tiksliai žinojau ko noriu, tad šitą rūpestį su malonumu pasilikau sau. Buvau tvirta tik dėl vieno : norėjau, kad mūsų mažoji būtų krikštijama ne pirktiniais, o mano rankytėmis išmyluotais rūbeliais. Bent jau man, nieko nėra baisiau, kai mažos mergaitės išpuošiamos vestuvinių suknelių sumažintomis kopijomis.
Kiek teko domėtis, krikšto drabužiams nekeliami ypač griežti reikalavimai, bet nereikia pamiršti, kad laikantis tradicijų, mažylius reikėtų aprengti baltos spalvos drabužiais. Pagal katalikų tradicijas, balta spalva simbolizuoja vaiko nekaltumą, tyrumą. Dar kas mane nustebino, kad mergaitėms papuošimai turėtų būti su mėlyna, o berniukams su rožine spalva, nes tokios buvo Marijos ir Jėzaus apsiaustų spalvos, tačiau šioje vietoje aš pasirinkau savo variantą – žalią spalvą. Kadangi mes planavome krikštynas vasarą, tai ji man asociavosi su gamta ir kažkaip natūraliai tiko, o ir patiko. Taigi, nėriau, nėriau ir nunėriau suknelę, tada užsimaniau skrybelaitės, o tada kažkaip pagalvojau, kad dėl viso pikto reikia ir megztuko, ir pasirodo neklydau. Dėl sustreikavusios mūsų senelio sveikatos, krikštynas teko atidėti rudeniui, o gero oro jau nebepavyko užsisakyti, tad prireikė ne tik megztuko, bet ir paltuko. Tačiau svarbiausia, ką atsinešam širdyse, o bent jau mano širdelėje buvo gera vien jau žinant kiek meilės įdėjau į tą apdarėlį, paslėpta po šiltu paltuku :) O gal dar kadanors turėsime ir sesę, kuriai ši suknelė tiks, o gal mano mažoji princesė ją uždės savo dukrytei. Tad apdarėliai dabar supakuoti ir saugiai padėti ne vieneriems metams į spintą.
Beje, besidomėdama krikštynų tradicijomis, sužinojau dar vieną įdomų dalyką, kad, anot prietarų, jei įmanoma vienos šeimos vaikučius reikia krikštyti tais pačiais drabužėliais, kad jie gerai sutartų ir dar labiau vieni kitus mylėtų.

Pasidalinau savo pamastymais, dalinuosi ir vaizdais …

Mažoji stiliaga

Iškart prisipažinsiu, kad nesu dizainerė ir šitą idėją nusižiūrėjau nuo labai mane sužavėjusio Muku (http://madebymuku.com/madebymuku.com/index.php?/projects/one-summer-afternoon/) Bet kadangi už vaikiškus drabužėlius mokėti tokią kainą gaila, tai teko kopijuoti. Rezultatas man pačiai net labai labai patiko, tad dalinuosi ir su jumis.
Beje, šitą daikčiuką siuvau žiemai, tad naudojau audinuką su vilna, o vasarai, manau, būtinai pasiūsiu dar ir iš kokio lengvučio lino ar pan.