Dryžuota vaikystė

Prieš maždaug pusantrų metų, dar belaukdama savo mažojo stebūkliuko nusprendžiau imtis seniai pamiršto vašelio. Labai norėjosi mažosios kraitelyje turėti ir kazka daryta savo rankomis, o kadangi 100 procentu nebuvau tikra ka turėsiu, tai reikėjo kažko neutralaus. Buvo nuspresta – bus apklotėlis. Įpusėjusi jį, pasigailėjau, kad ėmiausi vašelio, o ne virbalų, nes darbas pasirodė ilgas ir “užknisantis”. Laikas spaudė, norėjosi baigti laiku, tad apsišarvavusi kantrybe nėriau, nėriau… nėriau ir – nespėjau. Sako, kad vaikiukai ateina tik tada, kai baigi visus darbus – nesąmonė  aš visų nespėjau pabaigt, nors is visų suplanuotų, tai buvo vienintelis nebaigtas. Po to nauji atradimai, vargai, džiaugsmai ir užklotėlis buvo baigtas tik vasaros pabaigoje, kai mažajai princesei buvo jau pora mėnesiukų, bet svarbiausia, kad pabaigiau.
Kažkaip netyčia apsižiūrėjusi pastebėjau, kad pas mus labai daug mažosios daiktų su žirafomis, matyt 2009 vasarą jų užvežė į Lietuvą, tai pamasčiau, kad dar viena nepakenks, o ir užklotėlis bus linksmesnis, tad pasiėmusi veltinio ant dryžuotojo apklotėlio apgyvendinau ir šiltą vilnonę lietuvišką žirafą.
Siūlų, kaip visada, arba pritrūksta, arba lieka, tai šykart liko gerokai, tad po metų sugalvojau juos sunaudoti, taip atsirado ir dryžuotas sarafaniukas, vėlgi nertas vašeliu, ko tais aš jį pradėjau mėgt. Ant jo apsigyveno vilnonis katinukas, tik jau pati nebesivarginau jo velt, iškirpau iš “flico” visas reikiamas detales ir susiuvau į krūvą, taip paprasčiau.
Bet, žinokit, siūlų vistiek dar liko, tai dar po metų galima bus papildyti dryžiukų kolekciją … o gal paliksiu sarafanui, mat jį nunėriau taip, kad jis galėtų augti kartu su savininke, reikia tik danerti apačioje vis po kelias eilutes. Aš vaikystėje tokį sijonuką turėjau, mama vis pailgindavo ir nešiojau jį tol, kol iš pločio tilpau, ir labai labai jį mėgau, dar dabar prisimenu žaliai raudonas . Gal ir mano princesė kadanors su nostalgija prisimins savo dryžuotą vaikystę.