Tai va, močiutės palėpėje radome apipelyjusę, suskeldėjusiu laku, voratinkliais apaugusią tokią kėdutę, ant kurios daugiau nei prieš 30 metų sėdėjo ir „kakojo“ mūsų mažosios tėtis. Vėliau ja, aišku, naudojosi jo brolis, sesutė ir tikriausiai dar ne vienas bamblys. O dabar ją radome mes, ir pagalvojome, kad būtų smagu ir mums ją panaudoti pagal paskirtį. Tačiau nušveitus pelėsius ir visus kitus „lobius“ jos dalys pasidarė per plonos, surinkus visas į krūvą, kėdutė sugriuvo kaip kortų namelis. Mat ji padaryta kaip konstruktorius, susineria ir tiek, jokių vinukų ar kitokių tvirtinimo detalių. Ilgai svarsčiusi radau išeitį, iš OSB plokštės išpjovėme sėdimąją dalį, tik dabar jau be skylės per vidurį, ir to užteko, krėsliukas puikiai susirinko ir stabiliai stovi. O jau tada smagioji dalis: dažai, servetėlės, lakas ... fantazija... Ir štai turime naują baldą, beje, spalviškai derantį prie svetainės :) Gaila, kad nenufotografavau kėdutės – baisuoklės prieš atliekant jai plastinę operaciją, kitaip to nepavadinsi, nes ji tikrai buvo prikelta naujam gyvenimui, buvom net suabejoję ar verta ją betvarkyti. Bet pasirodo gerai, kad nenuleidau rankų ir labai smagu, kad mažajai naujas baldas
labai patinka, sėdi pati, sėdi jos draugai meškinai ir lėlės, o kai pradeda rodyti Teletabius, pati atsineša krėsliuką, pasako sau „sėst“ ir išdidžiai pasitempusi įsitaiso kino seansui.
