Siena

Siena

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

“Linksmesnis” vaiko kambarys

Visi norime namuose ko nors originalesnio, “linksmesnio”, to, ko pas kitus namie nerasi, o vaikai tuo labiau. Na, mano mažoji savo pageidavimų dar nereiškia, bet kaip sakoma: ruošk roges vasarą :) Tai ir ruošiamės. Kadangi namie daiktų netrūksta, tai po lova, kurioje mūsų princesė miegos, kai išaugs vaikiskąją lovelę, užsakėme stalčius. Stalčiai su guminiais ratukais, pagaminti iš paprasčiausios baldinės plokštės, neįprastumas jų tik tame, kad fasadinė pusė padaryta iš natūralaus medžio plokštės, kurią patys pasipuošėme ir “pralinksminome”. O gavosi štai kas:



2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Riešinės

Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties. Šiuo metu jos vėl naujai atgimsta. Ši aprangos detalė Europoje buvo paplitusi XIX amžiuje. Riešines nešiojo Latvijos, Estijos, Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos šalių gyventojai. Lietuvoje riešines imta nešioti XIX amžiaus pabaigoje.

Riešinės (wrist bands)- ant rankos riešo maunami megzti, dailiai siuvinėti rankogaliai. Iš pradžių riešines ir moterys, ir vyrai nešiojo dėl praktiškų sumetimų: tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno. Tad riešines lietuviai dėvėdavo rudenį ir žiemą – kad nešaltų rankų. Tai labai praktiška aprangos detalė. Jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius. Šie, apmauti riešinėmis, ne taip greitai susitepdavo, taigi marškinius reikėdavo rečiau skalbti.

Riešes XX amžiaus pirmoje pusėje išstūmė pirštinės su ilgais riešais, siaurėjo rūbų rankovės. Lietuviai taip pat nustojo nešioti riešes, tačiau apsisukus laiko ratui, riešės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis. Spalvingos ir puošnios riešinės šiuo metu nešiojamos ne tik su tautiniais kostiumais per tradicines šventes. Vis dažniau kaip originalią aprangos detalę riešines renkasi jaunimas, moterys jas prisiderina prie savo aprangos – spalvingos riešės įspūdingai ir originaliai atrodo užmautos ant baltų marškinių.

Numegzti karoliais puoštas riešines gan sudėtinga. Riešinė karoliukais nesiuvinėjama – karoliukai į ją įmezgami. Tam reikia specialios adatos. Karolius reikia suverti ant plono siūlo, kuris priklijuojamas prie vilnonio siūlo, ir mezgant karoliukai yra pristumiami. Mezgama vilnoniais siūlais tam, kad riešinės būtų šiltos ir elastingos – kad jas būtų galima lengvai užmauti ant riešo.

O štai keletas mano gamintų riešinių:




2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Veltinukai



Veltinukai veliami įdedant daug savo rankų energijos, širdies šilumos, naudojant vilną, vandenį, muilą ir savo rankytes. Vėlimas reikalauja begalinio kruopštumo, laiko ir kantrybės, gal todėl aš ir "neužkibau su šiuo reikalu", bet rezultatas stebina ir džiugina, tad kartais galima ir pasižaisti :)

2010 m. balandžio 28 d., trečiadienis

"Baibokai" džiuginantys mažą širdį



Kas yra dekupažas?

Dekupažas (decoupage) – tai daiktų dekoravimo įvairiais piešinėliais technika. Pats žodis kilęs iš prancūziškojo decouper – iškirpti, išpjauti. Ši technika suklestėjo XV amžiuje. Tuo metu įvairiais piešiniais buvo dekoruojami baldai: piešinys priklijuojamas ir daugybę kartų lakuojamas laku. Taip buvo sunku atpažinti, ar piešinys pieštas, ar ne. Todėl ši technika imta vadinti varguolių menu. Dekupažas XIX amžiuje tapo Viktorijos epochos damų hobiu, išplito visoje Europoje.
Taigi, tai dekoravimo technika, kai dekoruojamas daiktas apklijuojamas popieriaus iškarpomis, į pagalbą pasitelkiant įvairius efektus: paišymo, auksavimo, sendinimo ir pan. Apklijuotas objektas “konservuojamas“ laku, kuris tuo pačiu paslepia iškilius popieriaus kraštus, o galutinis rezultatas panašus į tapybą.
Kadangi aš visą savo ne tokį ir ilgą gyvenimėlį mėgau rankdarbius ir esu išbandžiusi daug ko, tačiau šio "reikalo" išmokau ne taip ir seniai, bet "užsikabinau" ir bandau kitiems įrodyt, kad tai gražu :) Šios technikos pagrindinis privalumas - galimybė kiekvienam iš mūsų, net nemokančiam piešti, išreikšti save ir paįvairinti savo buitį gražiais, vienetiniais daiktais.

Kaip sena virto nauja

Lovytė, kurioje miegojo mūsų princesės tėtis, dėdė, teta ir dar keletas nepažystamųjų, dabar jau mato ir mūsų mažosios sapnus.


Taip lovytė atrodė, kai ją radome palėpėje pas močiutę




O štai kokia ji dabar



Darbeliai jau turintys savo namučius